Blogiausia, kad paprasčiausiai neieškome adekvataus minčiai žodžio ar sakinio, nesilaikome taisyklingos sakinio struktūros normų, nekreipiame dėmesio ir į kalbos kultūrą... Kalbame „greituoju būdu“, nes, rodos, dinamiška informacijos, žinių, pasaulio kaita aplink mus taip liepia.
Jei kalba būtų duona (taip ji įvardijama amžinuose Justino Marcinkevičiaus ir kitų tautos dainių žodžiuose), argi galėtume mėtyti ją, kaip šiukšlę, ir nebučiuoti pakėlę? Ar nereiktų tuomet paklausti „kas mes“? Ar nereikėtų prisiminti protėvius, kurie keliais būtų atkeliavę į savo namus, kvepiančius autentišku žodžiu, vieningu tikėjimu, šlapia duona.
Norėčiau teigti, kad Vilnius — kultūros miestas. Tačiau, kiek žmonių pasakytų tą patį? Vasario 21-ąją Signatarų namuose kalbos draugijos ir kalbos praktikos centro iniciatyva įvyko vakaras „Kalba kaip gyvenimo duona“, skirtas tarptautinei gimtosios kalbos dienai. Susirinko gausus kalbininkų, rašytojų, garbių žmonių būrys. Tiesa, nors renginys buvo atviras visiems, nieko stebėtina (tuo pačiu ir, nebijau to žodžio — tragiška), kad maža buvo žmonių, atėjusių čia be oficialaus kvietimo.
Rodos, žmonėms, t.y. mums, nebereikia kalbos šventės. Mums rūpi kitokios šventės ir kitokios problemos. Kaip išsaugoti kalbą (kurios gyvastis ir yra/ankščiau buvo/turėtų būti visuomenei atviros ir jos gerovę puoselėjančios valstybės pagrindas) — apie tai dabar turėtumėme svarstyti mes, lietuviai, kryžkelę, kurios vienas kelias vedą į globalizmą ir lietuvybės pražūtį, kitas į valstybes šaknis, priėję.
Grįžkime prie minėtojo vakaro programos. Signatarų namų salėje kalbėjo nė vienas garsus profesorius, rašytojas, žmogus. Aktorės Irenos Kriauzaitės lūpose atgijo poezija, Mykolo Riomerio universiteto folkloro ansamblis atliko ne vieną autentišką, tautišką dainą, o vakaro vedėjai — Dr. Irena Kruopienė ir Prof. Bonifacas Stundžia — puikiai naudojosi lietuvišku žodžiu, taip pat neleisdami žiūrovams nuobodžiauti ir skirdami jiems užduotis.
Jei reiktų įvardyti reginio kulminaciją, manau, tai būtų rašytojo Jono Mikelinsko žodžiai, kuriuos įvardyčiau kaip aktualius kalbos, taip pat ir tautos, egzistencijos ir likimo svarstymus. Po jų dalyvius netikėtai nustebino mintis išreikšti paprašęs savanoris, prisistatęs kaip paprastas kaimietis, biologas, kuris negali susitaikyti su dabartine kalbos vartojimo situacija radijuje, televizijoje, žiniasklaidoje. Vienas tikslesnių pastebėjimų buvo ir apie krepšinio čempionatą Lietuvoje, kurio simbolis pavadintas „Amberiu“. Žodis gintaras, turbūt, mums, lietuviams, mažai valstybei, per prastas...
Taigi, kokia mūsų kalbos ateitis šiame pasaulyje? Kokios perspektyvos ir alternatyvos jos puoselėjimo ir vartojimo procese? Ar kalbos šiukšlės nepavers valstybės dideliu šiukšlynu? Kaltiname valdžią, vagis, sukčius, tuo tarpu patys vagiame, meluojame ir nesistengiame. Ką aš padariau dėl kitų gerovės? Visų pirma, reikia atsimerkti: kalbant, rašant, būnant žmogumi... Dabartinę mūsų būseną reprezentuoja komentarai, atsirandantys po šiuo ir kitais straipsniais, jų žodynas ir kultūra. Tik ar jaučiame atsakomybę už savo istoriją, dabartį ir ateitį?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!