Pravėrus duris į LINGUA LITUANICA

Apskritojo stalo pokalbis apie tai, kaip sekasi mokytis valstybinės kalbos karo audrų į Lietuvą atblokštiems ukrainiečiams.

Irena Kruopienė. Šio pokalbio formuluotėje glūdi dvi prasmės – tiesioginė ir metaforiška – praverti instituto Lingua Lituanica duris ir praverti lietuvių kalbos duris jos mokantis. Šįkart mūsų instituto duris pravėrė naujienų portalas www.manokraštas.lt ir prie apskritojo stalo pakvietė Lingua Lituanica  darbuotojus – direktorės pavaduotoją Dovilę Sailly, komunikacijos ir rinkodaros vadovę Jūratę Kruopienę, lietuvių kalbos dėstytojas Laurą Pociūtę-Grušienę, Daivą Jevdokimovą, Dalią Dastikienę ir mane, mokytojus savanorius Vidą Garliauską ir Dovilę Masalskaitę.

Mano kraštas. Prasidėjus karui Ukrainoje į Lietuvą atvyko apie 54 tūkst. ukrainiečių, iš jų daugiau kaip 21 tūkst. – vaikai. Kalbos ir kultūros institutas Lingua Lituanica mokote užsieniečius lietuvių kalbos. Galbūt mokantis valstybinės kalbos padedate ir ukrainiečiams?

Dovilė Sailly. Taip, viskas prasidėjo nuo pasaulį sukrėtusios vasario 24 d.  Jautėmės taip, lyg žemė slystų iš po kojų. Darbai, šurmulys auditorijose, džiaugsmas – viskas  lyg pritilo ir tapo taip beprasmiška prieš Ukrainos žmonių kančias…

Klausėme savęs, kaip mes galime padėti? Finansinė parama, atrodė, tinkamas būdas. Tą ir padarėme, tačiau norėjosi kažko daugiau. Tada nusprendėme imtis to, ką mokame geriausiai – dirbti savo darbą – ir vieni pirmųjų pakvietėme į Lietuvą atvykusius Ukrainos žmones nemokamai mokytis lietuvių kalbos. Noriai prie šios iniciatyvos prisijungė mūsų dėstytojai.

Skleisti informaciją apie nemokamus lietuvių kalbos kursus maloniai sutiko ministerijos, savivaldybės ir kitos valstybinės institucijos, mokymo įstaigos, asociacijos, įvairios įmonės. Kursų dalyvių atrankos klausimais konsultavomės su Vilniaus miesto savivaldybe, „International House Vilnius“ ir Migracijos departamentu. Buvo nuspręsta priimti dalyvius, kurie turi Migracijos departamento išduotą pabėgėlio statuso kortelę.

Jūratė Kruopienė. Norėčiau pridurti, kadiš visoį kursus užsiregistravo 283 suaugę ir 89 vaikai. Sudarytos 5 suaugusiųjų grupės, kurios mokosi nuotoliniu būdu, ir 2 – gyvai. Taip pat gyvai mokosi viena vaikučių grupė. Nuotolinėse grupėse mokosi maždaug po 25 žmones, o gyvai  – iki 15 žmonių. Registruodamiesi dalyviai domisi kursų programa, ko išmoks kursų metu, ar gaus kursų pažymėjimus. Jau sulaukėme ir klausimų apie būsimus kursus, ar bus galimybė mokytis toliau.

Mano kraštas. Kokios valstybės paramos sulaukiate mokydami ukrainiečius lietuvių kalbos?

Irena Kruopienė. Su ukrainiečiais dirbame savanoriškais pagrindais pačia tikrąja žodžio prasme, nes už rengiamus nemokamus kursus neprašome valstybės jokios kompensacijos ar paramos. Taip suprantame savanorystę ir pagalbą.

Mano kraštas. Ukrainiečiai išsibarstę po visą Lietuvą. Tad kaip organizuojate lietuvių kalbos mokymo užsiėmimus? Mokymuose dalyvauja vien Vilniuje įkurdinti ukrainiečiai ar ir iš kitų vietovių?

Irena Kruopienė. Stengiamės atliepti visų lūkesčius. Tose grupėse, kur paskaitos vyksta gyvai, mokosi Vilniuje apsistoję ukrainiečiai, o nuotoliniuose kursuose dalyvauja bet kurioje Lietuvos vietoje gyvenantys žmonės.  

Mano kraštas. Sakoma, kad geriausia kalbos išmokstama, kai yra stipri motyvacija, o juk dalis ukrainiečių tikriausiai galvoja sugrįžti į namus, tad kaip padedate jiems išsaugoti susidomėjimą lietuvių kalba?

Laura Pociūtė-Grušienė. Ukrainiečiai lietuvių kalbos mokosi noriai. Dauguma paprasčiausiai nori susikalbėti kasdienėse situacijose. Kai kurie jau dirba, kiti – ieško darbo, ketina dirbti Lietuvoje. Tai motyvuoja mokytis valstybinės kalbos. Galbūt juos taip pat įkvepia dėkingumas lietuviams už sunkiu metu ištiestą pagalbos ranką. Nors dabar tikrai nelengva ir liūdna, jie jaučia Lietuvos žmonių draugiškumą ir svetingumą. Galbūt dabar užsimezgę draugiški ryšiai su Lietuva išliks ir ateityje, jiems grįžus į namus.

Daiva Jevdokimova. Ukrainiečiams kol kas vedžiau tik vieną paskaitą, tad sunku pasakyti, kuo tas jų mokymas skiriasi nuo kitų. Gal jie šiek tiek tylesni, labiau suvaržyti, nelabai drįsta klausti (tačiau taip gali būti dėl to, kad juos užgriuvo naujų dalykų lavina), bet apskritai manyčiau, kad jie mokosi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti studentai – vienas gabesnis, kitas ne toks… .

Dalia Dastikienė. Manyčiau, grupėse tikrai yra motyvuotų, bet yra ir tokių, kurie į mokymąsi žvelgia lengvai, galbūt kaip į laikiną laiko praleidimą.

Mano kraštas.. Ukrainiečių mokymas patvirtina ar paneigia teiginį, kad lietuvių kalba yra viena sunkiausiai išmokstama kalba? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Laura Pociūtė–Grušienė. Užsieniečiai dažnai pradeda mokytis turėdami nuostatą, kad lietuvių kalba labai sunki. Apie ukrainiečius to nepasakyčiau. Jie lietuvius mato kaip brolišką tautą, tad greitai randa panašumų tarp lietuvių ir savo gimtosios kalbos.

Mano kraštas. Kalbų mokymo procese atsiranda vis daugiau inovacijų, tad gal jų taikote ir mokydami ukrainiečius lietuvių kalbos, taip palengvindami mokymąsi?

Laura Pociūtė-Grušienė. Kadangi dauguma pamokų vyksta nuotoliniu būdu, mokymo procese naudojama Moodle platforma, padedanti mokytis savarankiškai, atlikti užduotis ir iškart matyti teisingus atsakymus. Joje taip pat pateikiami visų temų žodynėliai ir gramatikos medžiaga bei frazės, reikalingos bendraujant. Be to, šioje platformoje galima stebėti savo pažangą, dirbantieji gali prisijungti jiems patogiu metu, tad mokytis galima gana lanksčiai ir patogiai.

Irena Kruopienė. Labai noriu pasidžiaugti ir padėkoti Lingua Lituanica darbuotojams, kad visi surėmėm pečius ir negailėdami nei savo jėgų, nei laiko darom tą gerą darbą. Kita vertus, vien mūsų gerų norų ir pastangų tikrai nebūtų užtekę. Esam labai laimingi, kad į mūsų kvietimą atsiliepė savanoriai – Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Vidas Garliauskas ir Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro projektų vadovė Dovilė Masalskaitė. Kodėl nusprendėte savanoriauti, ką jums patiems duoda šis darbas ir kaip skamba lietuviškas žodis ukrainiečių lūpose?

Vidas Garliauskas. Lietuvių kalbos draugijos suvažiavime Lingua Lituanica direktorė Irena Kruopienė užsiminė, kad yra labai daug ukrainiečių, norinčių mokytis lietuvių kalbos. Po suvažiavimo pasisiūliau, kad galėčiau savanoriauti. Netrukus buvo suformuota grupė ir prasidėjo darbas. Grupėje yra maždaug dešimt žmonių – daugiausiai moterys. Dirbame pagal Irenos Kruopienės parengtą mokymo priemonę užsieniečiams. Turime išmokti septynias temas, t. y. jų leksiką, svarbiausias frazes, šiek tiek susipažinti su linksnių vartojimu, asmenavimu, kiek būtina pirminei komunikacijai. Kurso klausytojai, tiksliau sakant, klausytojos, labai stropios.  Jau trečią užsiėmimą visos sugebėjo lietuviškai prisistatyti, glaustai papasakoti apie save, savo šeimą ir tai man padarė didelį įspūdį. Aš jų klausiau, ar visi ukrainiečiai tokie gabūs. Išgirdau atsakymą „visi“. Labai malonu bendrauti su paprastais, kultūringais, įvairaus amžiaus, bet pakankamai motyvuotais klausytojais. Einame ne vien pagal vadovėlį, bet ir kartais dėstymas pasisuka pagal situaciją, kai kas nors ko paklausia ar tiesiog užsikabiname už kokio žodžio ar frazės ir turiu truputėlį plačiau paaiškinti. Pavyzdžiui, kalbant apie maistą (tai buvo įdomiausia tema) viena klausytoja netikėtai nusičiaudėjo ir pasakiau „Į sveikatą“. Tada toliau aiškinau, kada dar vartojamas šis posakis, toliau aptarėme posakius „Būk sveikas!“ „Būk sveika!“ „Sveikas!“ „Sveika!“ „Sveiki!“ „Sveikos!“ „Sveiki atvykę!“ ir pan. Po to grįžome prie maisto. Klausytojams svarbu suvokti trafaretines frazes, įsiminti giminių, skaičių, kai kurių linksnių vartojimą, pavyzdžiui: „Prašau du [puodelius] kavos“ – „du“ vyriškoji giminė, kilmininko linksnis arba „Prašau dvi [taures] raudono vyno“ – „dvi“ moteriškoji giminė, kilmininko linksnis. Arba tokie pavyzdžiai: „Aš pietauju“ ir „Aš valgau / valgiau / suvalgiau sriubą“, „Noriu sriubos“, „penktas troleibusas“, „Važiuoju penktu troleibusu“, „Gyvenu Viršuliškių gatvėje“ ir pan. Smagu, kai klausytojai palaipsniui pradeda suvokti mūsų kalbos pradmenis ir ne vienu atveju be klaidų geba pasakyti paprastą sklandų lietuvišką sakinį. Tada supranti, kad tai, ką darai, yra tavo parama broliams ukrainiečiams, išgyvenantiems sunkius išbandymus.

Dovilė Masalskaitė. Kadangi ne vienerius metus dirbau su darželinukais, vėliau su pradinių klasių mokiniais, turiu nemažai patirties su panašaus amžiaus vaikais, todėl nutariau savanoriškai dirbti su vaikais čia. Žinoma, kiekvieną savaitę tenka pasukti galvą, kaip lengviau vaikams perteikti mokomąją medžiagą, kokią užduotį parinkti, kad jiems būtų įdomu, naudinga ir nesudėtinga suprasti. Bet vaikų noras dalyvauti ir atlikti užduotis, natūralus smalsumas mane labai žavi ir suteikia didelį džiaugsmą. Pamokas vesti man labai patinka, o didžiausia motyvacija yra vaikų  įsitraukimas ir aktyvus dalyvavimas pamokoje.

Per pamokas mokomės pačių reikalingiausių frazių. Vaikai išmoko  pasakyti savo vardą, pavardę, kiek jiems metų ir pan. mėtydami vienas kitam kamuoliuką, atliekame daug įvairių praktinių užduočių, pavyzdžiui, kartu gaminame salotas, darome žaisliukus, atliekame nesudėtingus eksperimentus. Viena iš smagiausių pamokų buvo, kai žaisdami parduotuvę mokėmės maisto produktų pavadinimus. Pirkėjai labai noriai ėjo į parduotuvę ir prašė įvairių produktų, o pardavėjai turėjo juos surasti ir paduoti.

Kai kurios pamokos buvo skirtos ekskursijoms – aplankėme pinigų muziejų, daug džiaugsmo suteikė žaislų muziejus.

Prieš savaitę į pamoką pasikvietėme Kaniterapijos asociacijos narę, biologijos mokslų daktarę Mariją Biteniekytę su kaniterapijos egzaminą išlaikiusiu šunimi – Berno zenenhunde Hepi Tara Luna.  Pamokos tema – saugus bendravimas su šunimi – mokysimės,  kaip su juo pasisveikinti, kaip paklausti, ar galima paglostyti šunį, pasakyti, kokie daiktai yra reikalingi šuniui, kaip juo tinkamai rūpintis.

Aktyvi veikla per pamokas, paprastos, lengvai įveikiamos užduotys kelia mokinių motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, nes jie tai priima kaip žaidimą ir smagų laiko leidimą.

Irena Kruopienė. Su vaikų grupe nuoširdžiai ir kūrybingai dirba dvi Dovilės. Dabar kreipiuosi į kitą Dovilę, Lingua Lituanica darbuotoją. Kokia programa remiatės mokydamos vaikus, kokia kursų trukmė ir ar jaučiate kokį nors grįžtamąjį ryšį?

Dovilė Sailly. Dirbame pagal bendrą Lingua Lituanica sukurtą vaikų kursų programą, bet turėjome ją šiek tiek pakoreguoti ir atsisakyti kai kurių jautrių temų (pvz. apie šeimą). Programą sudaro 10 temų (po 1 temą per savaitę). Kursas trunka 10 savaičių.

Reikia pripažinti, kad iš pradžių vaikai buvo labai susikaustę, sunku buvo susikaupti, bet mūsų pastangos sudominti juos nenuėjo veltui.  Šiuo metu vaikai aktyvūs, noriai dalyvauja, atlieka užduotis, bendrauja, reiškia savo nuomonę, nekantriai laukia pamokų. Vaikų šypsenos ir puikus nusiteikimas atperka visų mūsų sunkų, bet prasmingą darbą. O grįžtamąjį ryšį gauname ne tik iš vaikų, bet ir jų mamų.

„Dėkoju už įdomų ir naudingą kursą. Vaikai laimingi.“

„Jaroslavas tiesiog susižavėjęs kursais. Kadangi lanko lietuvišką vaikų darželį, Lingua Lituanica pamokos jam labai padeda. Labai paveiku tai, kad kiekviena pamoka – tai atskira tema. Kas penktadienį vaikas eina į pamoką su džiaugsmu. Ačiū už tokį įdomų Ukrainos vaikų mokymą.“

„Vaikas labai patenkintas, ypač patinka mokytoja. Sako, kad labai maloni ir draugiška. Šie kursai jam buvo pirmoji socializacijos patirtis Lietuvoje ir ji (patirtis) labai pozityvi.

„Dukrelei labai patinka mokytis lietuvių kalbos jūsų mokykloje. Labai patiko ekskursija į pinigų muziejų ir apskritai visos pamokos“.

„Nuoširdžiausiai dėkoju už lietuvių kalbos kursą vaikams! Nuostabios dėstytojos, patrauklios pamokos. Vaikai eina į ekskursijas, kartu ruošia maistą, patys gamina žaisliukus ir taip susipažįsta su lietuvių kalba. Mano sūnus grįžta namo laimingas. Šiuo sunkiu mums, ukrainiečiams, metu yra didžiulė laimė matyti vaiką laimingą.“

Irena Kruopienė. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju visiems už pasiaukojimą, geranoriškumą ir kūrybingą darbą, o portalui Mūsų kraštas – už tai, kad pravėrėte duris į LINGUA LITUANICA.