Susipažinkite su instituto dėstytojais - Regina Čičinskaitė

Apie Reginą parašyti sunku. Kuo, atrodo, labiau pažįsti žmogų, tuo mažiau žinai, ką pasakyti.

Susipažinome seniai – 1994-ųjų pavasarį. Buvau antro kurso studentė filologė Vilniaus universitete. O Regina buvo dėstytoja. Jos kursas tą semestrą buvo vienas iš pasirenkamųjų. Nė neketinau jo rinktis. Ne tik dėl to, kad jau tada buvau viena iš tų studentų, kurie bando derinti mokslą su darbu. Neketinau to kurso rinktis iš jaunatviško snobizmo – įsivaizdavau ir taip gerai išmananti dalykus, apie kuriuos turėjo būti kalbama tame kurse.

Prisimenu kaip šiandien: su bendrakurse Dalia neva grakščiai sėdime ant palangės priešais Krėvės auditoriją ir plepame, kokius pasirenkamus kursus verta rinktis. Dalia pažinojo Reginą nuo pirmo kurso, o aš – ne.

„Aš tai eisiu pas tą Čičinskaitę, – sako pirmūnė, bet šiaip protinga Dalia. – Tu irgi pabandyk, tau turėtų patikti.“

Ateinu į tą kursą. Kišenės dydžio auditorija pirmame aukšte, pačiame koridoriaus gale, nusileidus stačiais laiptais už slavistikos bibliotekos. Langai į triukšmingą Pilies gatvę.

Susirinkę keliolika žmonių – beveik visas kurso elitas. Daugelis jų šiandien mokslų daktarai, kai kurie profesoriauja tame pačiame Vilniaus universitete. Įžengia Regina, apžvelgia auditoriją. Nusišypso pažįstamiems veidams, įsižiūri į nepažįstamus.

Atrodo kaip popžvaigždė. Raudoni plaukai, pieno baltumo kostiumėlis, žalsvi ilgaauliai. Lituanistės profesorės tais laikais rengėsi kukliai, taip kukliai, kad beveik nepastebimai. Daugių daugiausiai sau leisdavo kruopštaus rankų darbo megztinį ir medinius molinius „autorinius“ papuošalus. O čia – ryškiai geltonas paltas, džinsiniai pagal to meto madą „garinti“ sijonai, aukštakulniai, ryškus manikiūras (ne ne, tada spalvingas gelinis toli gražu nebuvo „privaloma higiena“).

Iškart pajutau, kad dėstytoja kiek neįprastai atvira auditorijai. Buvo normalu, kad įžengia profesorius, paskelbia paskaitos temą ir ima skaityti.

O čia – klausimai, ko mes tikimės, kodėl atėjome. Paskelbia temas, kurias galėtume aptarti. Kalba įtaigiai, mini autorius, kurie ne visi man girdėti. Vogčiom apžvelgiu bendramokslius – tai lengva, stalai U forma sustatyti. Atrodo, ir kiti ne viską girdėję. Klausomės. Taip besiklausant ir praėjo tas kursas. Tai turėjo būti seminarai, bet iš esmės buvo Reginos paskaitos apie XX amžiaus pradžios poetus, kurių mes, lituanistai, neturėjome privalomajame kurse. Paskui tokių Reginos kursų buvo ne vienas. Ir visi vienaip ar kitaip apie poeziją. Taip, Regina labai mėgsta poeziją. Čia galėtume ir žodį myli vartoti. Būtent poezija yra tai, ką Regina geriausiai išmano.

Regina ne tik išvaizda nė kiek nebuvo panaši į, mano supratimu, tradicinius dėstytojus. Niekada nekalbėdavo apie buitinius dalykus. Jokiose situacijose. Kai kurie dėstytojai, dažniau dėstytojos, mums, antrakursiams, dar primindavo elementarius buitinius dalykus. Viktorija Daujotytė – kaip svarbu kasdien suvalgyti sriubos, Dalia Striogaitė – kad inteligentas niekada nesiramsto į turėklus, profesorius Sirtautas prieš važiuojant į kolūkį (taip, mano laikais pirmakursius dar suspėjo išvežti padirbėti į kolūkį) vaikinus apšvietė, kad kartais tuose kolūkiuose tenka susipliekti su kaimo bernais ir ką tada daryti.

Dėstytoja Regina į tokias detales niekada nesileisdavo. Atrodė, kad viskas, kuo ji gyvena, tai poezija.

Traukė su Regina susipažinti artimiau. Man, dvidešimtmetei, buvo nepaprastai įdomu, ką ji galvoja visais gyvenimo klausimais. Kartą po paskaitos, tais pačiais pirmaisiais mūsų pažinties metais, išlaukusi, kol visi išeis, priėjau prie dėstytojos ir paklausiau: „Ką jūs galvojate apie popžvaigždę A?“. Regina, žinoma, nustebo dėl tokio klausimo, patylėjo ir pasakė: „Ji yra vienintelė iš viso šou biznio, kurią galiu priimtiׅ.“

Man buvo svarbu pasitikrinti, ar teisingai renkuosi, ar galiu pasitikėti savo skoniu.

Paskui ne kartą kartu ėjome į tos žvaigždės koncertus. Beje, Regina labai mėgsta teatrą (tą gerąjį, kurio jau nebėra) ir muziką. Pati yra pasakojusi, kad tėvų namuose visada skambėjo klasika (ją dažniausiai transliavo dar nebrandaus sovietmečio radijas), todėl dabar ji mėgstanti popsą.

Į Vilnių studijuoti atvykau iš Šiaulių ir iš karto į antrą kursą. Čia radau susidraugavusias susibendravusias grupeles. Kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, reikėjo draugystės, tai ir ieškojau ryšio su dėstytoja Regina. Man tai nebuvo nieko nuostabaus – paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse mano geriausia draugė buvo rusų kalbos mokytoja.

O Reginai patiko tik patys geriausi studentai. Kitų ji tiesiog nematydavo. Beje, jei norite susidraugauti su dėstytoja Regina, čia jums receptas: tereikia tapti pačiu geriausiu ir įdomiausiu. Atrodo, paprasta. Bet jei klasėje nesunkiai galėjau tapti geriausia iš humanitarinių dalykų, tai universitete buvo reikalų. Reikėjo įdėti daugiau darbo.

Kažkaip susidraugavome su kursioku, poetu, kuris draugavo su Regina. Kartą jis pakvietė į svečius pas Reginą. Jezusmarija, seniai apie tai svajojau! Jos namai buvo tokie, kaip ir įsivaizdavau. Pati tokiuose niekada negyvenau, bet visada jų ilgėjausi. Čia kaip ilgėtis miestų ar kitų vietų, kuriose niekada nesi buvęs, bet pirmąsyk nuvykęs pasijunti, lyg būtum buvęs, negano to, lyg pažinotum juos seniai seniai. Kambarys, nušviestas vakaro saulės, nuo grindų iki lubų pilnas knygų. Ant sienų paveikslai. Gėrėme kavą su ledais, klausėmės muzikos. Paskui tai kartojosi daugybę kartų, daugybę metų. Reginos namuose visada jausdavau tą nenusakomą ramybę, kurios ilgiuosi visą gyvenimą.

O kai Regina kėlėsi į kitą butą, supratau, kad tie jos ankšti nameliai Čiurlionio gatvėje man buvo tapę viena iš jaukiausių vietų Vilniuje.

Pačiai Reginai gražiausia vieta nuo pat pirmo įžengimo buvo senieji Vilniaus universiteto rūmai. Tokie jie išliko iki šiol, po daugybės metų darbo tame pačiame universitete. Neatsitiktinai ir pirmoji Reginos organizuota ekskursija „Lingua Lituanica“ klausytojams buvo į Vilniaus universitetą.

Iš patirties galiu pasakyti, kad kartais Regina gali atrodyti aštri, itin kritiška, negailestinga. Ji niekada neslepia blogos nuotaikos, ne visada yra mandagi ir maloni. Bet ji kalba tiesiai, nieko nenutylėdama. Ir, svarbiausia, iš esmės Regina yra labai labai geras ir nuoširdus žmogus. Kuris visada išklausys, patars, visada ateis į pagalbą.

Teksto autorė „Lingua Lituanica“ dėstytoja Rasa Bataitytė